Lubiąż vienuolynas – milžiniška cistersų abatija, statinė deguto ir trys šaukštai medaus

Degutas ir medus

Lubiąžo abatija – kaip deguto statinė su šaukštu medaus. Taip taip! Aš neklydau! Ne atvirkščiai. Lygiai taip, kaip rašiau. Statinė karčios deguto ir šaukštas medaus. Kodėl?
Įsivaizduokite pastatą, tikrai didžiulį vienuolyno pastatą.
Koks didžiulis?
Beveik tris kartus didesnis nei Wawel. Antras pagal dydį religinis pastatas pasaulyje ir didžiausias cistersų pastatas pasaulyje. Lubiąžo abatija šiuo požiūriu yra unikali pasaulyje!
Gigantiškas 223 metrų ilgio fasadas turi daugiau nei 600 metrų. Kai realiai pamačiau abatiją, po nosimi tik sumurmėjau: o mano!
Toli patraukiau kaklą, kad pamatyčiau fasado galą. Pastatas tęsėsi amžinai. Iš karto pagalvojau, kad bus sunku padaryti patenkinamą nuotrauką. Nuotraukoje sunku perteikti abatijos pastatų dydį. Na, kaip maniau iš pradžių, taip atsitiko. Nuotraukos neperteikia šio pastato mastelio.
Objektas tikrai didžiulis. Deja, užtenka žvilgsnio, kad pastebėtum, jog ji yra tokioje būsenoje, kurią galima pavadinti „valstybe, besiribojančia su griuvėsiais“. Gilus sunaikinimas matomas iš karto. Įėjus į vidų šis įspūdis tik gilėja. Sunaikinimo mastai tikrai bauginantys. Kambariai buvo žiauriai apkalti lentomis, iš sienų iš dalies nuvalytas tinkas, ant sienų buvo daug metų dėmių.
Instaliacijos buvo jėga išplėštos iš sienų, o tik gilios skylės sienose – tarsi švieži, neužaugę randai – įrodo, kad čia kažkada ėjo vamzdžiai ar kabeliai. slegia. Galingas pastatas yra kaip galinga deguto statinė. Žvelgiant į visa tai, burnoje jaučiasi kartaus skonis. Akys kraujuoja, širdis kraujuoja, bet yra ir šiek tiek medaus. Trys suremontuoti kambariai – kaip trys arbatiniai šaukšteliai medaus tokiu saldumu, kad kompensuoja bet kokį kartumą: Abato valgomasis, Refektorius ir Princo salė.
Ar visame objekte trys suremontuoti kambariai gali kompensuoti kelių šimtų likusių kambarių griuvėsių kartėlį? Jeigu reikėtų aklai atsakyti į šį klausimą, drąsiai atsakyčiau NE, bet... kai pamačiau šias tris sales gyvai, nusilpo keliai. buvau be žado. Akimirką pamiršau visą sunaikinimą, apie kurį iki tol sielojausi. Viskas, ką pajutau, buvo saldumas. Sunku buvo patikėti akimis. Buvo dar sunkiau, nes iliuzija yra viena iš salės dekoracijų kūrimo technikų... (apie tai parašysiu šiek tiek žemiau).
Ir vėl susidūriau su fotografo dilemomis, šį kartą kitokio pobūdžio. Pirštai dilgčiojo vien pagalvojus, kokios gražios nuotraukos čia bus akimirksniu.

Didžiausia cistersų abatija pasaulyje vidury niekur

Kaip jau minėjau pradžioje, Lubiąžo abatija yra antras pagal dydį religinis pastatas pasaulyje, taip pat didžiausias cistersų pastatas pasaulyje. Atvykę čia pamatyti savo akimis, neabejotinai paklausite savęs: kaip kažkas panašaus galėjo būti sukurta vidury niekur?
Išlipau iš mašinos, išsitiesinau nugarą, apsidairiau ir paklausiau savęs būtent to. Atsakymas pasirodė toks akivaizdus, ​​kad nustebino.

Pinigų upė

Abatija buvo pastatyta dviejų upių sankirtoje. Viena iš jų žemėlapyje matoma iš pirmo žvilgsnio – Odros upė. Čia kažkada per Oderį perplaukė antroji upė: pinigų upė. Pinigų upę sukūrė čia einantis prekybos kelias (vedantis iš vakarų į rytus), o iš tikrųjų vienas seniausių perėjų per Odrą, jungiantis Legnicą su Didžiąja Lenkija.
Kai 1163 m. rudenį Boleslovas I Aukštasis (Boleslovo Wrymouth anūkas), pasikeitus politinėms santvarkoms, grįžo į Sileziją iš 17 metų trukusios tremties, jo palyda buvo keletas cistersų. Jie atvyko iš Pforta nad Saale Tiuringijoje.

Abatijos plėtra

Boleslovas Vysokis čia atvykusiems cistersams padovanojo Lubiąžo miestelį (kuris jau buvo laikomas labai senu), Oderio perėją ir turgų, taip pat Šv. Jonas. Jis patvirtino dotaciją 1175 m. atitinkamu dokumentu, kurio fragmentą galite pamatyti žemiau.

Buvo ir daugiau dotacijų. Cistersai greitai įgijo naujų vietovių, turgų, užeigų, malūnų, fermų, žvejybos teises... kas kartu su jų darbštumu, komercine prasme ir įgūdžiais lėmė sparčią plėtrą ir plėtrą į naujas sritis. Įkūrė vynuogynus, augino sodus, prekiavo druska ir silkėmis (įgijo net teisę prekiauti silkėmis be muito), statė naujas perėjas. Dvaras sparčiai augo.
Jau XIII amžiaus pirmoje pusėje cistersai galėjo pasigirti keliomis didelėmis valdomis, kurios buvo jų būstinės filialai: Mogiloje prie Krokuvos (1222 m.), Henriko mieste (1227 m.) ir Kamieniec Ząbkowickuose (1249 m.). Jie taip pat perėmė cistersų vienuolyno Tžebnicoje priežiūrą.
Vienuolynas prie abatijos tapo svarbia kultūros ir rašto raidos vieta. Čia buvo parašyti kai kurie svarbiausi XII-XIV a. tekstai: Lenkijos kunigaikščių kronika, Roczniki Lubiskie ir Vroclavo vyskupų katalogas.
Po Boleslovo I Aukštojo mirties jo kūnas buvo patalpintas abatijos kriptoje. Vėliau čia buvo palaidoti dar penki Piastų valdovai.

Sėkmės ir nesėkmės

Abatijos nuolatinis augimas ir vystymasis tęsėsi beveik 160 metų.
Tačiau vėlesnė abatijos istorija nebuvo lengva. Tai buvo nuolatinis griuvimo ir atstatymo, slinkimo į sunaikinimo bedugnę ir spindesio atgavimo procesas.

Ruduo
Pirmasis nuosmukis įvyko dėl religinių karų, vykusių Čekijoje (1419–1436), paprastai žinomų kaip husitų karai. Jie taip išplito, kad pasiekė net Lubiąžą. Sudegė vienuolynas ir bažnyčia. Per ateinančius 60 metų abatija griuvo vis giliau.

Pakilti
XV amžiaus pabaigoje abatija buvo atstatyta, bet tada atėjo 1492 m.

Ruduo
1492 metais susiklostė keista situacija. Vienuolyno viduje kyla aštrus konfliktas tarp lenkų ir vokiečių vienuolių. Konfliktas toks stiprus, kad... baigiasi visų vienuolių ištremimu ir pasaulietinės valdžios perėmimu visus pastatus. Vėlesniais metais abatija tarnavo kaip medžioklės bazė :)

Pakilti
1498 m. vienuoliai grįžta į abatiją ir (turbūt kiek ramesni ir susitaikę) kimba į darbą. Jie atlieka kruopštų ir platų darbą, siekdami atkurti žalą, padarytą per husitų karus ir vėlesnius nepriežiūros metus. Rekonstrukcija trunka 12 metų, iki 1510 m. Per šį laiką taip pat statomi papildomi įtvirtinimai, kad abatija būtų labiau apsaugota.

Ruduo
Ramybė netrunka ilgai. Ateina 31 m. spalio 1517 d. Tada Martynas Liuteris paskelbia ir pakabina savo 95 tezes ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Prasideda reformacija. Abatija radikaliai praranda savo svarbą, praranda didelę įtaką ir skursta. Stagnacija tęsiasi daugiau nei 100 metų, iki Trisdešimties metų karo.
1632 metais Lubiąžą apiplėšė saksai, o 1639 metais jį užėmė švedai. 1642 m. Lubiąže dislokuotas švedų generolas Duwal įsakė bibliotekos rinkinius ir dalį archyvo nugabenti į tuo metu stipriai įtvirtintą Ščeciną, kur po keliolikos metų jie buvo sudeginti žaibo smūgiu.

Pakilti
Laimei, kiekvienas karas kada nors baigiasi. Praėjus metams po Trisdešimtmečio karo pabaigos, 1649 m., tuometinis abatas Arnoldas Freibergas įgyvendino savo reformas. Jis sukuria tvirtus ir stabilius finansinius pagrindus (keli kiti abatai galės pasinaudoti jo darbo rezultatais). Po 100 metų trukusios sąstingio prasideda beveik 100 klestėjimo metų.
Pamažu keičiasi viso objekto stilius. Lubiąže pradeda karaliauti barokas, turtingiausia, beveik pertekline forma.
Tuo metu buvo pastatyta ir daugiau pastatų: didžiuliai abato rūmai, vienuolynas, alaus darykla, kepykla, ligoninė ir daugybė ūkinių pastatų. Tuo metu pastatyti abatų rūmai ir vienuolynas kartu su bažnyčia sukūrė rekordinio dydžio sakralinį kompleksą, kurį žinome šiandien.
Abato kvietimu Michałas Willmanas atvyksta į Lubiąžą. Išskirtinai talentingas menininkas, pelnytai pravardžiuojamas sileziečiu Rembrandtu. Jis tikrai dar neįtaria, kad artimiausiems 43 metams, iki mirties, Lubiąžas taps jo namais, o jo gyvenimo darbai – su Lubiąžu susiję darbai.

Ruduo
Pokyčiai įvyko netikėtai 1740 m. Prūsijos karalius, pasinaudodamas politine sumaištimi, nusprendė pulti ir užvaldyti Sileziją. Staiga Lubiąžo abatija atsidūrė Prūsijos protektorate, priešiškai nusiteikusiam bažnyčiai.
Iš pradžių Prūsijos karalius įvedė abatijai milžinišką įnašą: 200 XNUMX talerių. Net tokia turtinga abatija nepajėgė atlyginti tokios naštos. Taigi karalius savo dosnumu sumažino mokestį per pusę.
Po septyniolikos metų Prūsijos karalius privertė abatiją suteikti jam papildomą 80 XNUMX talerių priverstinę paskolą.
Po trejų metų (1760 m.) netoliese stovyklavę austrai privertė abatiją sumokėti 2,3 tūkstančio talerių, o po metų, kai abatijoje įsikūrė prūsai, vienuolynui tai kainavo dar 77 XNUMX talerių.
Abatijos skolos toliau augo.

Galutinis kritimas
Kai atrodė, kad blogiau jau nebegali būti, Prūsijos karalius nusprendė pribaigti nusilpusį priešą. 21 m. lapkričio 1810 d. jis išleido atitinkamą reglamentą, uždarė abatiją ir pasisavino jos gėrybes, paversdamas jas pasaulietinėmis savybėmis. Abatija Lubiąže nustojo egzistavusi po 650 metų.
Penkiasdešimt devyni kaimai, trisdešimt du ūkiai ir keletas manufaktūrų bei plytinių atiteko Prūsijos Frydricho Vilhelmo III nuosavybei.

Linksmas faktas
Beje, paminėsiu, kad praėjus metams po Lubiąžo abatijos likvidavimo, t.y. 1811 m., Frydrichas Vilhelmas III iš Prūsijos įsakė sunaikinti Lenkijos karalių karūnavimo ženklus, pavogtus iš Vavelio iždo.
Insignijos buvo išlydytos į monetas.

Laikui bėgant pastatai atliko naujas funkcijas. bažnyčia Šv. Jokūbas buvo paverstas arsenalu, vienuolyno ūkiniai pastatai – į žirgyną, mokyklą ir valdininkų butus. Vienuolynas buvo pritaikytas psichiatrijos ligoninei pacientams iš aristokratų šeimų

Trečias rudens dugnas
Deja, nuopuolio istorija tuo nesibaigia. Atėjo Antrasis pasaulinis karas. Abatijos pastatuose vokiečiai suorganizavo karo metais jiems svarbiausią fabriką – ginklų gamyklą. Ten dirbo priverstinio darbo stovyklos kaliniai.
Paaiškėjus, kad karas jau pralaimėtas, vokiečiai išardė ir išnešė iš abatijos viską, ką galėjo. Meno kūriniai, vertybės, bažnyčios baldai (tikriausiai prekystaliai).
Kartu su karo frontu 1945 m. į Lubią atėjo rusai. Jie baigė sunaikinimą ieškodami lobių, kuriuos tikėjosi čia rasti. Ieškodami Silezijos piastų valdžios ženklų (skeptrų, obuolių, kardų), jie sunaikino karstus, iš kurių tempė kūnus, išbarstę juos ant grindų. Daugumos kūnų vėliau nepavyko atpažinti. Tikrai buvo identifikuota tik Michalo Willmano mumija.
Rusai Lubiąžą pasiekė šaltą žiemą. Šildėsi kūrendami paveikslų rėmus, baldus, gal ir prekystalius, kurių vokiečiai gal nespėjo išsinešti. Galimas ir tikėtinas.
Po 1945 m. vienuolynas buvo Raudonosios armijos karių ligoninė. Rusai abatiją paliko tik 1948 m.
Nuo 1950 m. objektas iš esmės buvo paklydęs. Nedidelė jo dalis daugiausia buvo knygų ir muziejų kolekcijų sandėlis. Tai buvo puikus taikinys įvairaus tipo antrinių žaliavų ieškotojams, kurie smarkiai naikino tai, kas liko, žiauriai išplėšdami viską, ką tik buvo galima paversti pinigais.
Tokios būklės dauguma kambarių išliko iki šių dienų. Eidami tarp kambarių, skirtų ekskursijoms, praeinate pro šias patalpas.

Pakilti?

Renovacijos darbai Lubiąže vykdomi nuo 1989 metų. Pakeisti viso komplekso stogai. Vienas po kito einantys darbai leido atidaryti Princo salę (2005 m.), Abato valgyklą (2009 m.) ir Vasaros valgyklą (2009 m.). Nerenovuota Švč. Mergelės Marijos bažnyčia taip pat atvira visuomenei.
Renovacijos darbai vietoje tebevyksta, tačiau, įvertinus objekto mastą, jie truks keliasdešimt metų.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad čia savo akimis pamatysime kito pakilimo pradžią, po kurio nebus nuosmukio.

Žemiau yra trumpas drono vaizdo įrašas, kurį radau „YouTube“, kuriame abatija rodoma iš paukščio skrydžio:

Apsilankymas Lubiąžo abatijoje

Lankymo valandos
Pavasarį ir vasarą (nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 30 d.) abatiją galima aplankyti nuo 9 iki 00 val.
Likusiu metų laiku (nuo spalio 1 d. iki kovo 31 d.) ekskursija vyksta nuo 10:00 iki 15:00 val.
Ekskursija vyksta kas valandą. Likus kelioms minutėms iki valandos atsidaro kasa ir bilietai parduodami. Objektas toks didžiulis, kad visi norintys tam tikra valanda įeina iš karto. Tad nereikės jaudintis, kad konkrečiai valandai vietų neužteks.

PASTABA!
Abatijos kasa nepriima atsiskaitymų kortelėmis. Atsiskaityti galima tik grynais. Teritorijoje nėra bankomato. Artimiausias bankomatas yra už 2 km.
Apie 650 m nuo abatijos yra Dino parduotuvė, kurioje galima išsigryninti grynųjų smulkiems pirkiniams (pvz. vandens buteliui).
Į Lubią atvykome likus 15 minučių iki valandos, o kadangi čia buvome per Covid-19 pandemiją, kai visur burbėjo: mokėkite kortele, grynųjų neturėjome. Kai likus penkioms minutėms iki ekskursijos atsidarė bilietų kasa, paaiškėjo, kad bilieto nusipirkti nepavyko. Žinoma, mes neturėjome jokių galimybių patekti į bankomatą ir atgal. Teko palaukti valandą ir su kita grupe aplankyti abatiją. Šį laiką panaudojome pasivaikščioti po žalią zoną priešais abatiją.

Bilietų kainos (2020 m.):
– įprastas 20 PLN
– sumažinta kaina 15 PLN

Lubiąžo abatijos žemėlapis

Žemiau yra žemėlapis su Lubiąż abatijos pastatų vieta. Skaičiai žemėlapyje atitinka numerius aprašymuose po žemėlapiu.
Stovėjimo aikštelės GPS koordinates, kurios padės jums ten patekti, rasite įrašo apačioje.

1. Abatų rūmai

Abatų rūmai – tai didžiulis „L“ raidės formos pastato sparnas, kuris žemėlapyje prasideda nuo tos vietos, kur yra žymeklis su skaičiumi 1, ir tęsiasi per skaičių 3 iki numerio 2.
Jis buvo pastatytas 1681–1699 m. Jame yra du visuomenei atviri kambariai: Princo salė ir Abato valgomasis.

2. Princo salė

Dviejų aukštų kambarys, neįsivaizduojamai pripildytas baroko dekoracijų, paveikslų ir skulptūrų. Sienos išklotos spalvingu marmuru.
Bet koks bandymas apibūdinti šį kambarį žodžiais yra pasmerktas nesėkmei. To neįmanoma įsivaizduoti. Nuotraukos pasako kur kas daugiau, tačiau net ir pamačius begalę nuotraukų realiame gyvenime matyta salė gniaužia kvapą. Patekę į vidų, dauguma žmonių ilgą laiką tiesiog tyli, bandydami įsijausti į šokiruojantį interjerą. Nuoširdžiai rekomenduoju.
Patalpos plotas 420 m2. Paveikslas ant lubų yra šiek tiek mažesnis (apie 300 m2) ir yra vienas didžiausių paveikslų Europoje. Paveikslų autorius – Christianas Bentumas.
Patalpos užpildytos keliolika didesnių nei gyvenimas skulptūrų. Jų autorius yra Franciszekas Józefas Mangoldtas (jis taip pat yra Vroclavo universiteto Aula Leopoldina skulptūrų autorius).
Vienoje kambario pusėje yra Habsburgų imperatorių figūros, o kitoje – mitologinės ir alegorinės figūros.
Visumą puikiai papildo įmantrūs Albrechto Provisore'o tinko darbai.
Dešimt paveikslų, patalpintų tarp langų, skirti vienam asmeniui: imperatorei Elžbietai, Karolio VI žmonai.

3. Abato valgomasis

Abato valgomasis yra prie bilietų kasos. Kol kiti dar perka bilietus, galite ramiai žiūrėti. Eidami koridoriumi iš bilietų kasos, kairėje rasite įėjimą į abato valgyklą.
Būtent čia ant lubų yra Michalo Willmano paveikslas. Jis sakė, kad tai buvo pirmoji puiki freska jo karjeroje. Į paveikslą reikia žiūrėti iš siauresnio kambario krašto. Paveiksle triumfuojantis dorybės herojus yra pakibęs tarp žemės ir dangaus.

4. Vienuolynas

Vienuolynas yra stačiakampio pastato su kiemu formos. Ji sujungta su Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Jis buvo pastatytas 1692–1710 m. Kiekviename aukšte yra kelios dešimtys vienuolių gyvenamųjų kamerų. Kiekvienos kameros plotas yra nuo 25 iki 50 m2.

5. Vasaros restoranėlis

Išėjusi iš princo salės pagalvojau, kad manęs jau niekas nebestebins. Kol atsidūriau vasaros refektoriuje. Vėl buvau be žado. Kambarys pasakiškas. Pastelinės spalvos, dekoravimo būdai ir tapyboje naudojamas iliuzijos menas daro neįtikėtiną įspūdį. Būdami ten gerai apžiūrėkite sienas. Tai, kas atrodo sudėtinga, iš tikrųjų nėra. Dailininkas piešė taip, kad tai apgauna mūsų akis. Jis kūrė trimačius vaizdus, ​​kurie sukuria gipso dekoracijų įspūdį. Jei nebūčiau priėjęs prie pačios sienos ir pamatęs, kad ji tikrai plokščia, niekada nebūčiau patikėjusi, kad ten nėra tikro tinko.
Paveikslų autorius Feliksas Šefleris.

6. Mergelės Marijos bažnyčia

Mergelės Marijos bažnyčia yra neatsiejama pagrindinių abatijos pastatų dalis. Struktūriškai jis yra įtrauktas į pagrindinį abatijos fasadą ir sujungtas su stačiakampiu vienuolyno pastatu. Bažnyčios vidus nerenovuotas ir daro slogų įspūdį. Niekada nebuvau tokioje bažnyčioje. Neapdorotos sienos, atsilupusi tinkas... jei sienas pavogtų, tikriausiai pavogtų ir jos.
Bažnyčia kadaise buvo užpildyta Michało Willmano paveikslais, įskaitant garsiąją gigantiškų drobių seriją, kurių matmenys 3 x 4 metrai, bendru pavadinimu „Apaštalų kankinystė“. Dauguma jų buvo išvežti iš bažnyčios ir liko gyvi. Dvidešimt aštuonis iš jų galima pamatyti keturiolikoje Varšuvos bažnyčių, dar tris – Varšuvos nacionaliniame muziejuje.
Bažnyčioje buvo ir gražių, gausiai dekoruotų medinių prekystalių (t. y. prie presbiterijos šoninių sienų pastatytos sėdimos vietos, skirtos daugiausia dvasininkams. Jie matomi žemiau esančioje senoje nuotraukoje, darytoje prieš karą.
Prekystalius išmontavo ir išsivežė vokiečiai arba sudegino rusai, kurie, be kita ko, sudegino bažnyčios įranga žiemą buvo tiesiog šildoma.

7. Bažnyčia Šv. Jokūbas

Tai seniausias pastatas visoje abatijoje. Man susidarė įspūdis, kad jis buvo išlaikomas vientisu tik iš valios jėgos, todėl jis nėra atviras visuomenei. Prie pat jo fasado auga dideli medžiai, kurie vaizdingai apgaubia jį savo laja, bet kartu destabilizuoja struktūrą, įaugę į jį savo šaknimis.
Iš pradžių čia pastatyta bažnyčia buvo pastatyta 1202 m., tačiau šiandien čia stovintis pastatas datuojamas 1700 m. Visas apstatymas buvo sunaikintas 1945 m.

8. Vartai

Vartai arba tiesiog pagrindiniai įėjimo į abatiją vartai yra įspūdingo pastato gabalas. Ji buvo įkurta 1601 m. ir atliko gynybinį vaidmenį. Tada, 1710 m., jis buvo išplėstas ir čia buvo ligoninė. Šiaurinis fasadas restauruotas 2010 m.

Naudingos GPS koordinatės

Automobilių stovėjimo aikštelė prie abatijos, GPS koordinatės:
51°15’46.8″N 16°28’14.7″E
51.263004, 16.470755 - spustelėkite ir suplanuokite maršrutą

Jei kasoje prie abatijos pritrūkote grynųjų (o čia galima atsiskaityti tik grynaisiais), galite įsigyti nedidelių pirkinių „Dino“ kasoje arba kiek atokiau esančiame bankomate.

Dino parduotuvė, GPS koordinatės:
51°15’59.0″N 16°28’04.4″E
51.266395, 16.467890 - spustelėkite ir suplanuokite maršrutą

bankomatas Lewiatan parduotuvėje, GPS koordinatės:
51°16’36.1″N 16°27’29.9″E
51.276681, 16.458294 - spustelėkite ir suplanuokite maršrutą

Man tai svarbu!

Suteikite straipsniui gerą įvertinimą (5 žvaigždutės vertinamos 😀)!
Tai nemokama, a man tai labai svarbu! Tinklaraštis gyvena iš apsilankymų, todėl turi galimybę tobulėti. DARYKITE, prašau ir... ačiū iš anksto!

Jei jums patinka mano vadovai, mano sukurtas vadovas tikrai bus naudingas vadovų katalogas – [spustelėkite]. Ten rasite paruoštų idėjų tolimesnėms kelionėms, kitų turistinių krypčių aprašymus ir abėcėlinį gidų sąrašą, suskirstytą į šalis, miestus, salas ir geografinius regionus.

Aš taip pat skelbiu nuoroda į Facebook profilį - [spustelėkite]. Įveskite ir paspauskite "Žiūrėti“, tuomet nepraleisite naujų, įkvepiančių įrašų.

Na, nebent jums labiau patinka Instagram. Nesu socialinių tinklų demonas, bet visada galite pasikliauti kažkuo maloniu žvilgsniu mano instagram profilis - [spausti]. Profilis mielai priims bet kokį sekėjus, kuriam jis patiks.

Perskaičiau VISUS komentarus (ir daug kartų). Po kiekvienu iš jų galėčiau tai parašyti Labai ačiū, nes tu tikras fantastinis. Dažnai grįžtu prie komentarų, nes jie man suteikia motyvacijos ir energijos. Man tai neįkainojama gerų emocijų lobynas!
Dėkoju už tai čia (nenoriu užgriozdinti komentarų pakartotinėmis padėkomis). Žinokite, kad palikdami čia gerą žodį, jūs darote tikrai gerą darbą už mane!

Savo sukurtą turinį darau prieinamą nemokamai, išlaikydamas autorių teises, o tinklaraštį palaiko reklama ir partnerių bendradarbiavimas. Todėl straipsnių turinyje bus rodomi automatiniai skelbimai, o kai kurios nuorodos yra filialų nuorodos. Tai neturi įtakos galutinei paslaugos ar produkto kainai, tačiau galiu gauti komisinį mokestį, jei rodysite skelbimus ar naudosite tam tikras nuorodas. Rekomenduoju tik tas paslaugas ir produktus, kurie, mano nuomone, yra geri ir naudingi. Nuo pat tinklaraščio pradžios nepaskelbiau jokio remiamo straipsnio.

Kai kurie skaitytojai, kuriems čia pateikta informacija buvo labai naudinga, kartais manęs klausia, kaip jie galėtų paremti tinklaraštį? Nevadauju kolekcijų ar paramos programų (tokių kaip: globėjas, kolekcija arba „pirk kavos“). Geriausias būdas yra naudoti nuorodas. Tai jums nieko nekainuoja, o parama tinklaraščiui atsiranda pati.

Pozdrawiam