Paryžiaus katakombos – ekskursijos, bilietai, įdomūs faktai ir filmas smalsiems

Sustabdyti! Tai mirties imperija!

Toks užrašas prie įėjimo pasitinka Paryžiaus katakombų lankytojus. Kai kuriems tai yra įspėjimas, dėl kurio kraujas dar labiau sustingsta prieš nusileidžiant laiptais į (tikriausiai) didžiausią nekropolį pasaulyje. Kitiems – paskata, verčianti nekantriai laukti, kada galės dalyvauti. Tai priklauso nuo to, kas ir ką mėgsta. Būdami čia pastebėkite, kad abu žmonės, esantys eilėje, rodo tam tikrą nervingumą ir susijaudinimą.
Bet kuriuo atveju katakombos Paryžiuje yra stebėtinai populiarios, o sezono metu eilė prie bilietų dažnai trunka ilgiau nei dvi valandas. Net ir ne sezono metu retai pasitaiko dienų, kai čia nėra vientisos laukimo eilės. Nuostabu!

Tai mane dar labiau stebina, nes bilietus galima įsigyti internetu , oficialioje platintojo svetainėje, už tą pačią kainą kaip ir kasoje. Nors teoriškai egzistuoja toks dalykas kaip „paskutinės minutės“ bilietas, kuris parduodamas paskutinę minutę konkrečiam laiko tarpsniui (apie 50 % pigiau), kokia tikimybė jį gauti? Tikriausiai nulinė! Nes „paskutinės minutės“ bilietai dažniausiai yra tie, kurie nebuvo parduoti internetu iš anksto. Aš tuo nesitikėčiau.

Pažiūrėjus į internetinį rezervacijų kalendorių (šiuos žodžius rašau ne sezono metu, gruodį), matau, kad visi bilietai parduodami likus 1,5 - 2 savaitėms, o savaitgaliai visiškai išparduoti prieš mėnesį. Turizmo sezono metu čia turi būti tikra nelaimė.
Bet palikime bilietų klausimą nuošalyje. Kas nori įeiti, tereikia susitarti iš anksto ir viskas. Jūsų patogumui čia yra: nuoroda į internetinį bilietų pardavimą į Paryžiaus katakombas – [spustelėkite].

Didžiausias nekropolis pasaulyje

Paryžiuje gyvena apie 12 mln. Po Stambulo ir Maskvos tai didžiausias miestas senajame žemyne. Daug valandų tyrinėję jį savo kojomis galėsite patys įsitikinti, koks galingas yra šis 12 milijonų žmonių miestas. Tai bus labai svarbu įsivaizduojant Paryžiaus katakombų dydį.
Beje, noriu pridurti, kad Irane esantis Wadi-al-Salaam yra plačiai laikomas didžiausiomis kapinėmis pasaulyje. Oficialiais duomenimis, Irano kapinėse palaidota daugiau nei 5 mln. Žemiau esančioje nuotraukoje parodytas nedidelis Irano kapinių fragmentas.

Neatsitiktinai įdėjau ir didžiausių pasaulyje kapinių nuotrauką. Įsivaizduokite, kad Paryžiaus katakombose yra daugiau nei 6 milijonų (!!!) žmonių palaikai. Taip! Tai ne klaida! Šiuo atžvilgiu Paryžiaus katakombos yra didesnės už didžiausias kapines pasaulyje, o kartu tai praktiškai pusė dabartinių miesto gyventojų.
Galima sakyti, kad po Paryžiumi yra antras miestas: mirusiųjų miestas. Ir tai nebus perdėta, ypač atsižvelgiant į faktus, apie kuriuos papasakosiu toliau.

Kaip buvo sukurtos katakombos?

Tai prasidėjo labai nekaltai viduramžiais. Sparčiai augančiam Paryžiui prireikė didžiulių kiekių statybinių medžiagų. Laimei, netoli miesto, kairiajame Senos krante, buvo natūralių eoceno kalkakmenio telkinių, puikiai tinkančių statybinėms medžiagoms.
Pradėtas telkinių eksploatavimas, kuris tęsėsi apie 500 metų. Tuo metu Paryžius darėsi vis didesnis, o kasyklos turėjo kasti vis giliau, kad žaliava patenkintų sparčiai augančio miesto apetitą. Šachtų ir koridorių tinklas augo, įgavo naujas atšakas ir lygius, kol... miestas taip išaugo, kad apėmė ir kasyklos teritoriją. Operacija turėjo būti baigta.
Vietovės, kurios kažkada buvo už miesto, tapo jo dalimi ir miestas pradėjo augti dėl apleistų, tuščių kasyklų (šiuo metu 5 ir 6 rajonai ir iš dalies 13 ir 14).

Antrasis (t. y. dešinysis) Senos krantas iš pradžių sulaukė mažesnio susidomėjimo dėl savo dumblinos žemės. Yra žinoma, kad statyti ant purvo yra sunkiau. Iš pradžių ši vietovė atrodė gera vieta saugiai pagrindinėms miesto kapinėms. Įsikūręs netoli miesto, saugioje ir teoriškai nepatrauklioje vietovėje, vietovė turėjo visus idealios vietos bruožus. Taip buvo sukurtos pagrindinės ir didžiausios tuo metu kapinės: Cimetiere des Innocents.
Tinkamų statybinių medžiagų prieinamumas, vis geresnės statybos technologijos ir statybininkų įgūdžiai, taip pat dinamiškai besivystančio Paryžiaus gyventojų piniginės padarė tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, o dabar pasiekiama. Žemės purvynas nustojo būti problema ir miestas greitai pradėjo kurtis ir dešiniajame krante. Dar neseniai izoliuotas kapines miestas greitai absorbavo, o jau XII amžiuje kapinės buvo pačiame centre, greta pagrindinės komercinės aikštės (šiuo metu Les Halles).

Tai tik pablogėjo. Nepadėjo net kapines juosiančios trijų metrų aukščio sienos, skirtos efektyviai izoliuoti nekropolį nuo kaimyninės rinkos, statyba. Sparčiai augančio miesto nuolat atgabenamų naujų kūnų spaudimo kapinės sprogo iš karto. Žmonių laidoti pavieniuose kapuose tapo neįmanoma dėl vietos stokos. Buvo sukurtos tik masinės kapavietės, kuriose tilpo apie 1500 žmonių. Naujas kapas buvo iškasamas tik tada, kai ankstesnis buvo pilnas.
Vėlesniais metais (ypač XIV–XV a., maro epidemijos metu) rajono gyventojai net ėmėsi iniciatyvos, kapinių sieną papildydami arkinėmis konstrukcijomis, kurios (dėl jų atliekamų funkcijų) šnekamojoje kalboje buvo vadinamos. morgai. Kad kapinėse atgautų vietos naujiems palaidojimams, seni kapai buvo iškasti, o pašalinti kaulai buvo saugomi papildomuose pastatuose, sukuriant kaulų saugyklą (iš čia jų pavadinimas).

Liudvikas XVI bandė gelbėti šį reikalą uždraudęs naujus laidotuves ir įsakęs kapines perkelti už miesto ribų. Tačiau jis pasidavė bažnyčios spaudimui, kuri pati save išlaikė mokėdama mokesčius už palaidojimus. Savo ruožtu bažnyčia radikaliai padidino mokesčius, tikėdamasi, kad tai apribos laidotuves Cimetière des Innocents ir tuo pačiu nesumažins pajamų.

Katastrofa

Prireikė nelaimės, kad kažkas pasikeistų. Atėjo 1780 metų pavasaris ir kartu su juo smarkios liūtys. Kaip tik tada, vieną iš lietingų dienų, vieno iš šalia kapinių esančio pastato sienos neatlaikė ir sugriuvo spaudžiant lavonams. Viskas tapo nekontroliuojama ir stebuklingai nesibaigė didžiule epidemija. Reikėjo radikalių sprendimų.
Pirmiausia visose miesto ribose esančiose kapinėse buvo įvestas draudimas naujai laidoti. Tada atėjo laikas kitam sprendimui: turėjo būti uždarytos didžiausios Paryžiaus Cimetière des Innocents kapinės, o kartu ir visos kitos nedidelės kapinės, veikiančios miesto ribose. Palaikai turi būti ekshumuoti ir perkelti į tuščias apleistų eoceno kalkakmenio kasyklas.
Visas uždarytas kapines ketinama pakeisti trimis didelėmis: Monparnaso, Père-Lachaise ir Passy.

Mirties vilkstinės

Visų aukščiau aprašytų įvykių ir sprendimų pasekmės buvo matomos Paryžiaus gatvėse daugelį metų. Vakarais, jau sutemus, Paryžiaus gatvėmis tarp kapinių ir kasyklų judėjo juodu audiniu aptraukti vežimėliai. Nuosekliai diena iš dienos veždavo iš likviduotų kapinių išgautus palaikus ir pristatydavo į saugyklą, į kasyklą. Iš pradžių pervežimai vyko procesijų, lydimų atitinkamų bažnytinių ceremonijų, forma. Po kelerių metų kelionės prarado savo sakralų charakterį ir ilgainiui virto įprastu transportu.
Visa operacija prasidėjo 1795 m. ir tęsėsi iki 1814 m. Per tą laiką buvo pervežti maždaug 6 milijonų žmonių palaikai, įskaitant 2 milijonus iš pačių Cimetière des Innocents kapinių.
Vėliau mirusiųjų laidojimas tiesiai katakombose tapo norma.
Taip senosios kasyklos darbai virto didžiausiomis pasaulyje katakombomis ir, paradoksalu, be mirties atnešė paralelinį, vis dar aktyvų ir ne visai legalų gyvenimą (apie tai trumpai).
Bendras prie Paryžiaus esančias katakombas formuojančių koridorių ilgis siekia beveik 300 km (!!!), iš kurių apie 1,5 km yra atviri visuomenei.

Pragaro vartai – katakombų lankymas

Dėl keisto sutapimo įėjimas į Paryžiaus katakombas yra viename iš dviejų pastatų dvynių, kurie kadaise sudarė įėjimo į miestą vartus ir vadinosi: Pragaro vartai. Dar keisčiausia, kad šis pavadinimas tikrai neturi nieko bendra su katakombomis! Jis buvo sukurtas visiškai skirtingomis aplinkybėmis. Istorikai nurodo kelis šaltinius, tačiau nė vienas nėra susijęs su katakombomis.

Jūs galite lengvai patekti į katakombas, nes visai šalia jų yra metro stotelė Denfert-Rochereau, kur sustoja 4 ir 6 linijos.Pakankamai toli nuo paties Paryžiaus centro, patariu tausoti kojas ir laiką bei rekomenduoju atvykti metro.
Žemiau rasite vietos planą ir katakombų vietą Paryžiaus žemėlapyje.

Požeminės katakombos kelionės maršrutas yra maždaug 1,5 km ilgio ir nesudaro kilpos. Tai reiškia, kad vienoje vietoje įeinate į katakombas, o kitoje išeinate į paviršių (išėjimas yra adresu: 21 Av. René Coty, 75014 Paryžius).
Oras katakombose yra labai drėgnas, o temperatūra siekia apie 14 laipsnių.
Ekskursija po katakombas trunka apie 45 minutes. Maršrutas nepritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Nulipti reikia 131 laiptais, o prie išėjimo – 112.
Prieš apsilankant verta atsisiųsti ir perskaityti trumpą, oficialų ekskursijų planas – [spausti], parengė Les Catacombes de Paris muziejus. Ką tik atsisiunčiau čia pateiktą vadovą iš oficialios katakombų svetainės.

Darbo laikas katakombos Paryžiuje:
– nuo ​​antradienio iki sekmadienio: 9 – 45 val. (Paskutiniai lankytojai įleidžiami 20 val.)
– nedirba pirmadieniais ir švenčių dienomis

Įėjimas į Paryžiaus katakombas, GPS koordinatės:
48°50’01.9″N 2°19’56.5″E
48.833853, 2.332350 – spustelėkite ir suplanuokite maršrutą 

Išėjimas iš katakombų Paryžiuje, GPS koordinatės:
48°49’46.2″N 2°20’03.9″E
48.829508, 2.334423 – spustelėkite ir suplanuokite maršrutą 

Alternatyvus katakombų gyvenimas

Ilgą laiką katakombos gyveno ramiai. Jų veikimą prižiūrėjo specialiai įsteigtos institucijos. Kartkartėmis pasirinktose vietose buvo atliekami valymo darbai, siekiant apsaugoti nuo griūties ar net reguliuoti kartais pasirodančio aukšto gruntinio vandens elgseną. Buvo sukurtos net specialios aeracijos šachtos. Kai kurie kaulai buvo sutvarkyti ir sukurti atskiri kambariai su atminimo lentomis.

Katafilai

60-aisiais kažkas pasikeitė. Mažos studentų grupės, susijusios su Paryžiaus nacionaline kalnakasybos mokykla ir Paryžiaus universiteto Farmacijos fakultetu, pradėjo domėtis katakombomis. Abu universitetai yra teritorijoje su tankiu tunelių tinklu iš buvusių kasyklų, o abiejų jų rūsiai turėjo tiesioginį ryšį su kalnakasybos galerijų labirintu. Tai padarė tai įmanoma Tiesioginis priėjimas prie Paryžiaus katakombų tiesiai iš universiteto pastatų.
Vieni informacijos apie požeminį labirintą pradėjo ieškoti universitetų bibliotekose, kiti pradėjo eksploatuoti po žeme ir kurti savo kasyklų labirintų žemėlapius. Ranka piešti žemėlapiai greitai tapo geriausiu ir pagrindiniu informacijos apie požeminių galerijų vietą šaltiniu. Kadangi nepavyko jų nukopijuoti (tuomet nebuvo prietaisų greitam kopijavimui ir neegzistavo internetas), žemėlapiai buvo prieinami tik siaurai, atrinktai entuziastų grupei, visiškai pasinėrusiai į katakombų tyrinėjimą ir pažinimą. Jie greitai įgijo vardą catafili, arba katakombų mėgėjai.

Žinia apie netoli Paryžiaus esantį požeminį miestą greitai pasklido ir pritraukė vis daugiau smalsuolių. Ne visiems buvo įdomu tik jas atrasti ir aprašyti.
Atsirado grupės, kurios pasinaudojo pogrindžio nuošalumu ir vykdė ten nelegalią veiklą. Buvo ir įvairių ritualų mėgėjų, kuriems katakombos sukūrė puikų foną. Didžiausioje žinomoje požeminėje patalpoje, vadinamoje „Z kambarys” buvo net (nelegaliai) klasikinio orkestro koncertas, kurio klausėsi per 100 žmonių. Tada buvo ir kitų koncertų: nuo džiazo iki roko (nuotraukas iš kambario Z rasite vėliau tekste).
Kai kurie pogrindžio lankytojai tikėjosi ten rasti vertingų daiktų (tikriausiai tarp žuvusiųjų palaikų), o kai kurie vykdė planuotus plėšimus. Rūsiai buvo sujungti ne tik su mano minėtų universitetų rūsiais, bet ir su kitais jų teritorijoje esančiais pastatais. Ilgą laiką kasinėjimų fragmentus naudojo, pavyzdžiui, Paryžiaus alaus daryklos ir spirito varyklos gatavų produktų laikymui ir brandinimui. Nesąžiningos paieškos partijos katakombų nelaikė didelės pagarbos. Taigi jie niokojo tai, kas nesukėlė jų susidomėjimo ir neturėjo jiems materialinės vertės.

Įdomus faktas:
Visai neseniai, 2017 m., pasigirdo daug žinių apie 300 butelių seno vyno, kurių bendra vertė – 250 000 Eur, vagystę iš vieno privačių rūsių. Vagys į rūsį įsiveržė tiesiai iš katakombų ir tokiu būdu išnešė vyną.
Tačiau grįžkime į septintąjį dešimtmetį, XX a.

Laukiniai katakombų tyrinėjimai tęsėsi keletą metų, nepaisant to, kad miestas 1955 metais visiškai uždraudė patekti į jas. Jį įkurti miestas nusprendė tik 1981 m specialusis policijos padalinys (Taip vadinamas. ERIC grupė) atsakingas už nelegalių katakombų lankytojų apsaugą, gaudymą ir nubaudimą. Policijos padalinio vadas buvo Jeanas-Claude'as Saratte'as, žinomas kaip „pirmasis katafilas“, būdamas jaunas vyras, dalyvaujantis pirmuosiuose, spontaniškuose pogrindžio atradimuose ir ilgus metus siejamas su katafilų katakombų tyrinėjimais. Iki išėjimo į pensiją 2000 m., jis bendradarbiavo ir palaikė nuolatinius ryšius su katafilų grupėmis, kurios buvo orientuotos į katakombų priežiūrą ir apsaugą nuo sunaikinimo, kurį sukelia vadinamieji katakombai. „turistai“ ir paprasti vandalai.
Beveik nuolat katakombose besikeičiantys katafilai policijai teikdavo informaciją apie nepageidaujamus pogrindžio svečius, o visa kita – policija. Saratte'as laikė paslaptyje katafilių, bendradarbiaujančių su policija, tapatybę.
Didelis pokytis įvyko, kai Jeanas-Claude'as Saratte'as išėjo į pensiją iš policijos. Santykiai tarp katafilio ir policijos tikrai pablogėjo. Policija vis labiau norėjo naudoti radikalius metodus, kad apribotų prieigą prie katakombų, o tai apimdavo perėjų blokavimą užpildant dalis požeminių koridorių betonu. Metodas, paprastai žinomas kaip betono įpurškimas – anot catafili – pažeidė pagrindinius rūpinimosi katakombų paveldu principus ir negrįžtamai sunaikino istorinius tunelių fragmentus.
Konfliktas tarp katafilų ir policijos laikui bėgant stiprėjo. Netgi priėjo prie to, kad katafiliai sekė policiją, o ne atvirkščiai. Vykdytos veiklos metu katafiluotojai atskleidė, kad kai kurie policijos veiksmai buvo netikri. Vietos, kur teoriškai turėjo susidaryti betoninės kamščiai (už tai buvo sumokėta nemažai pinigų), liko tuščios.
„Catacombs“ atvirai apkaltino policiją, kad katakombų apsaugai įsteigtas skyrius nevykdo jokios apsauginės veiklos ir niekada nesirodo katakombose, o užsiima „pelninga aplinkosaugos veikla“.
Vėlesni metai atnešė dar didesnį santykių intensyvėjimą. Policijos dėka buvo suvirinta, užstatyta ir išbetonuota apie 300 įėjimų į katakombas, liko vos keli. Pėsčiųjų takų viduje buvo pastatyta daug naujų betoninių pertvarų, kurios ne tik neleido judėti katakombose, bet ir užblokavo oro srautą.

Šiuo metu katafiliai reguliariai atrakina pasirinktus įėjimus, įskaitant: suvirinimo siūlių ir cementinių jungčių pjovimas šlifuokliais. Daug kur užuot atrakinę sunkiai išardomas spynas, jie spardo vadinamuosius „katės atvartai“ (ypač aplink betonines kamščius) siauri, klaustrofobiški tuneliai, išvengiantys kliūčių. Daugelis šių kačių atvartų, kurie naudojami kaip alternatyvūs įėjimai, buvo pastatyti Paryžiaus metro tuneliuose, esančiuose šalia karjerų. Kai kurie nelegalūs įvažiavimai veda ir pro nuotekų šulinius.

Kai kurias nuotraukas iš katakombų galite pamatyti toliau pateiktose skaidrėse (slinkite kairėn ir dešinėn). Pirmoje nuotraukoje – kambarys Z – tas, kuriame vyko pirmieji koncertai. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad katakombos tokios gražios ir ryškios tik nuotraukose. Paprastai čia yra gili tamsa:

.

Neteisėtas patekimas į katakombas Paryžiuje

Šiuo metu patekimas į katakombas, išskyrus trumpąją visuomenei atvirą dalį, yra griežtai draudžiamas ir yra persekiojamas policijos, o konfliktas tarp katafilų ir policijos tęsiasi.
Ką policija blokuoja, atblokuoja katafiliai. Ten, kur neįmanoma pravažiuoti, kasa naujus tunelius.
Katafilų bendruomenė sudaro nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių ir labai saugo katakombų paslaptis. Jis nenoriai žiūri į vienkartinius svečius (vadinamus turistus). Turistai katakombose nėra laukiami.
Pats įėjimas į katakombas, be to, kad yra neteisėtas, šiuo metu yra itin sunkus ir pavojingas. Ribotas įėjimų skaičius ir jų pobūdis (nuotekų šuliniai, aktyvūs metro koridoriai ir kt.), o tuo pačiu nuolat kintantis koridorių išdėstymas, klaustrofobiškos urvos, kasamos rankiniu būdu (kačių šlepetės), betoninių kamščių sutrikdyta oro cirkuliacija, kylantis gruntinio vandens lygis sukeliantis. potvynis... visa tai verčia... vis daugiau žmonių nori pamatyti katakombas savo akimis :)

Katakombos neturi savo žemėlapių, o internete esantys žemėlapiai yra klaidinantys ir neatspindi tikrojo koridorių išdėstymo. Peržiūrėjau daugybę internetinių šaltinių šia tema ir iš esmės visi sutinka: patekti į katakombas be katafilo gido būtų pražūtinga . Šiose požeminėse erdvėse galima labai greitai pasiklysti. Internete gausu informacijos apie žmones, kurie niekada neišlipo iš katakombų arba, laimei, buvo rasti tik po kelių dienų, labai išsekę.

Katafilai daug laiko praleidžia katakombose ir dažnai užpildo didelę savo gyvenimo dalį. Kartais jie čia gyvena daugybę dienų, neišeidami į paviršių. Jie miega, gamina maistą, valgo, geria, kartais net atlieka smulkius statybos ir apsaugos darbus. Jie reguliariai valo katakombas, renka nekviestų svečių ir tyrinėtojų palaikus, neturinčius kultūros ir pagarbos lankomai vietai.
Katakombose kartais pasigirsta muzika, vyksta katafiliniai renginiai. 2004 m. Paryžiaus policija netgi atrado visiškai įrengtą kino teatrą po žeme su ekranu, projektoriumi ir siaubo bei tamsių filmų biblioteka. Kino teatre buvo įrengtas baras, stalai ir kėdės. Kai po dienos policijos padalinys atvažiavo išmontuoti instaliacijos, jie nieko nerado, išskyrus raštelį, paliktą kambario viduryje su užrašu: nežiūrėk.
2014 m., gavus Prancūzijos vyriausybės sutikimą, katakombose buvo sukurtas vienintelis ilgametražis filmas „Kaip aukščiau, taip apačioje“. Žinoma, tai siaubo filmas. Filmavimo metu nebuvo atlikti jokie nustatyti pakeitimai. Tik fortepijonas ir automobilis buvo įtempti į vidų ir padegti. Filmas sulaukė neigiamų atsiliepimų ir nėra gerai įvertintas.

Visiems, kuriems vis dėlto įdomu požeminis gyvenimas, žemiau dalinuosi vieno iš lenkų tyrinėtojų užfiksuotu nelegalaus katakombų tyrinėjimo vaizdo įrašu. Manau, tai patenkins besidominčių šia tema smalsumą, užkirs kelią idėjai nelegaliai patekti į katakombas, o katakombose palaidoti mirusiųjų palaikai turės ramybę.

Įspėjimas!
Filmas turi keletą stiprių momentų (pristatomas iš žmogaus kaulų pagamintas sostas, ėjimas per „katės atvartus“ ir koridorius su žmonių palaikais). Nerekomenduoju žiūrėti jautriems žmonėms ir vaikams.

Paryžiaus ekskursijų planas

Šis įrašas yra mano parengto labai detalaus apsilankymo Paryžiuje plano dalis. Planas yra nemokamas ir jį galite perskaityti adresu: Paryžiaus ekskursijų planas – žemėlapis, bilietai, lankytinos vietos, paminklai, nakvynė, įdomūs faktai

Apgyvendinimas (legalas) prie katakombų

Žemiau yra keletas visiškai legalių pasiūlymų dėl apgyvendinimo šalia katakombų. Kaip įdomų faktą pridursiu tik tai, kad 2015 metais internetinis privačios būsto nuomos tarpininkas (Airbnb) sumokėjo Paryžiui 350 XNUMX eurų, kaip dalį savo reklamos kampanijos, mainais už galimybę surengti vieną legalią nakvynę katakombose. . Susidomėjusiųjų netrūko ir mama su sūnumi pagaliau pasinaudojo nakvynės ir pusryčių pasiūlymu (kiek pamenu, nakvynės su pusryčiais nepavyko įsigyti, turėjo būti laimėta konkurse, skatinančiame bendrovė).

Žemiau pasirinktus viešbučius vertinkite kaip užuominą ir atspirties tašką tolimesnėms paieškoms. Paspaudę bet kurį iš jų, pateksite į svetainę su to viešbučio ir – dar svarbiau – sugeneruosite panašių pasiūlymų sąrašą. Tai neabejotinai palengvins jūsų paiešką ir greičiausiai leis greitai rasti tinkamą būstą.

Viešbutis Le Clos d'Alésia – [spustelėkite]

Tipi – [spustelėkite]

Graphik Montparnasse – [spustelėkite]

Man tai svarbu!

Suteikite straipsniui gerą įvertinimą (5 žvaigždutės vertinamos 😀)!
Tai nemokama, a man tai labai svarbu! Tinklaraštis gyvena iš apsilankymų, todėl turi galimybę tobulėti. DARYKITE, prašau ir... ačiū iš anksto!

Jei jums patinka mano vadovai, mano sukurtas vadovas tikrai bus naudingas vadovų katalogas – [spustelėkite]. Ten rasite paruoštų idėjų tolimesnėms kelionėms, kitų turistinių krypčių aprašymus ir abėcėlinį gidų sąrašą, suskirstytą į šalis, miestus, salas ir geografinius regionus.

Aš taip pat skelbiu nuoroda į Facebook profilį - [spustelėkite]. Įveskite ir paspauskite "Žiūrėti“, tuomet nepraleisite naujų, įkvepiančių įrašų.

Na, nebent jums labiau patinka Instagram. Nesu socialinių tinklų demonas, bet visada galite pasikliauti kažkuo maloniu žvilgsniu mano instagram profilis - [spausti]. Profilis mielai priims bet kokį sekėjus, kuriam jis patiks.

Perskaičiau VISUS komentarus (ir daug kartų). Po kiekvienu iš jų galėčiau tai parašyti Labai ačiū, nes tu tikras fantastinis. Dažnai grįžtu prie komentarų, nes jie man suteikia motyvacijos ir energijos. Man tai neįkainojama gerų emocijų lobynas!
Dėkoju už tai čia (nenoriu užgriozdinti komentarų pakartotinėmis padėkomis). Žinokite, kad palikdami čia gerą žodį, jūs darote tikrai gerą darbą už mane!

Savo sukurtą turinį darau prieinamą nemokamai, išlaikydamas autorių teises, o tinklaraštį palaiko reklama ir partnerių bendradarbiavimas. Todėl straipsnių turinyje bus rodomi automatiniai skelbimai, o kai kurios nuorodos yra filialų nuorodos. Tai neturi įtakos galutinei paslaugos ar produkto kainai, tačiau galiu gauti komisinį mokestį, jei rodysite skelbimus ar naudosite tam tikras nuorodas. Rekomenduoju tik tas paslaugas ir produktus, kurie, mano nuomone, yra geri ir naudingi. Nuo pat tinklaraščio pradžios nepaskelbiau jokio remiamo straipsnio.

Kai kurie skaitytojai, kuriems čia pateikta informacija buvo labai naudinga, kartais manęs klausia, kaip jie galėtų paremti tinklaraštį? Nevadauju kolekcijų ar paramos programų (tokių kaip: globėjas, kolekcija arba „pirk kavos“). Geriausias būdas yra naudoti nuorodas. Tai jums nieko nekainuoja, o parama tinklaraščiui atsiranda pati.

Pozdrawiam